Lietuvos irklavimo rinktinė iš Pediluke (Italijoje) vykusios tarptautinės „Memorial Paolo d’Aloja“ regatos į Lietuvą parveš penkis medalių komplektus – toks sėkmingas sportininkams buvo pirmasis sezono startas.
Bronzos medalius merginų (U19) porinių dviviečių valčių klasėje iškovojusios septyniolikmetės Saulė Kryževičiūtė ir Ūla Jonušaitė neslėpė, kad rezultatas – įrodymas, kad einama teisinga linkme.
„Tai rodo, kad treniruotės ir stovyklos duoda vaisių. Tai dar vienas mažas žingsnis mūsų karjeroje. Turime viltį, jog galime kopti labai aukštai“, – po finišo sakė Ū.Jonušaitė.
„Manau, turėjome tikėtis medalių, nes šį sezoną mūsų tikslas – puikiai pasirodyti Europos bei pasaulio jaunių čempionatuose, – tęsė S.Kryževičiūtė. – Atvirai? Visada labai džiaugiausi, kad valtyje sėdžiu su Ūla, nes ji yra lygiai tokia pat amciginga kaip ir aš. Ji nori tik aukščiausio rezultato. Dažniausiai mes net nesidžiaugiame antra vieta, nes nuolat norime tik laimėti. Tai mus veda į priekį“.
„Visada norime tik pirmos vietos! Nepasisekė šiandien? Spausime maksimumą ir kovosime dėl aukso kitą kartą“, – reziumavo Ū.Jonušaitė.
Sidabro medaliais pasipuošė porinę dvivietę irklavę jaunieji Domantas Riauba ir Vilius Stonkus.
„Pirmasis sezono startas buvo kupinas įspūdžių, – nusijuokė D.Riauba. – Trasa labai įdomi. Bangos, vėjai – dabar jau žinome, ką reiškia pačios neįtikėčiausios sąlygos. Manau, kad patobulinome savo įgūdžius. Medalis – puiki motyvacija pažvelgti į savo ateities planus. Smagu sezoną atidaryti iškovojant medalį. Galbūt, pasikartosiu, bet turint omenyje, kad įveikiant distanciją reikėjo taikytis ir su priešiniu, ir su šoniniu vėju, teko galinėtis su bangomis, iškovoti medalį tokiomis kankinančiomis oro sąlygomis? Tai yra kažkas nerealaus. Skanus medalis, skanus džiaugsmas“.
Net dviem bronzos medaliais Italijoje džiaugėsi Viktorija Senkutė. Pirmąjį pavyko iškovoti moterų vienvienčių klasėje, antruoju teko pasidabinti po specialiai suorganizuotų pavienų aštuonviečių su vairininku lenktynių „Irklavimas už taiką“. Šiose lenktynėse varžėsi mišrios komandos. Lietuvaitės V.Senkutė ir Raminta Morkūnaitė kartu su Danijos, Graikijos ir PAR irkluotojomis finišo liniją kirto trečios.
„Šios lenktynės priminė universiteto laikus, – šypsojosi JAV studijavusi V.Senkutė. – Valtyje sėdėjome su danėmis, labai gaila, kad teko tai daryti ne su savo buvusia komandos nare, kuri pateko į kitą komandą. Buvo labai smagu, kadangi visos merginos – aukščiausio lygio sportininkės. Greitis buvo geras, tempas labai aukštas – puikiai praleidau laiką, o medalis tapo vyšnia ant torto“.
Prabilusi apie bronzą vienviečių valčių klasėje, V.Senkutė prisipažino, kad prieš varžybas tokio rezultato nesitikėjo. „Kadangi vienvietė nėra mano mėgstamiausia valtis, – nusijuokė sportininkė. – Todėl nustebau, kad sugebėjau taip gerai susitvarkyti su didelėmis bangomis. Gavosi, kad tasai tragiškas oras, apie kurį visi tiek kalbėjo, buvo mano pranašumas. Ateities planai? Kalbėjome apie tai su treneriu Ianu Shore’u. Nesvarbu, kurioje valtyje sėdėsiu, darysiu viską, ką galiu geriausiai… Netgi, jei reikės, toje pačioje vienvietėje, kuri man nelabai patinka. Bet sezonas tik prasidėjo, dabar grįšime į Lietuvą ir matysime, kas lauks“.
Sidabro medalį iškovojusios vyrų pavienė keturvietės įgula – Povilas, Domantas bei Dovydas Stankūnai ir Mantas Juškevičius – teigė žinojantys, kad valtis gali skrieti.
„Tikėjau, kad galime kovoti dėl medalių, – sakė P.Stankūnas po finišo. – Tiesiog jaučiau, kad tai bus mūsų diena. Treniruotėse gal ir trūko šiek tiek susiirklavimo – gal tik kelis kartus šiais metais sėdėjome keturvietėje, todėl distancijos pradžioje jautėsi, kad prastokai sekasi, bet su kiekvienu yriu viskas gavosi vis geriau – nuo kilometro pradėjome dirbti visi kartu, pasigavome vieną valtį, pasigavome kitą, komanda užsikūrė ir į finišą įsiveržėme visu pajėgumu. Padarėme viską, ką galėjome. O svarbiausia, kad visi keturi tikėjome, kad galime tai padaryti – parvežti medalius. Tik atsispyrę nuo lieptelio prieš startą žinojome, jei lipsime iš valties, tai tik ant apdovanojimų lieptelio“.
